KIŠKIŲ MEDŽIOKLĖS YPATUMAI

Nuo neatmenamų laikų gyvuojančios medžioklės tradicijos, prieš kiekvieną medžioklės sezoną, priverčia vėl tankiau plakti medžiotojų širdis. Kiekvieno jų reginiuose iškyla gamtos vaizdiniai, bėgantys žvėrys, laukimo tyla, taiklūs ir “pro šalį” šūviai, na ir , žinoma, laimikiai.

Kai žemę padengia sniegas, atrodo, ji turėtų ilsėtis, kaupti drėgmę ir laukti pavasarinio saulės spindulio, vėl ją prikelsiančio pirmajam želmeniui.

Tačiau sniegu džiaugiasi ne tik poilsio ištroškusi žemė, džiaugiasi ir medžiotojai, o ypač kiškių medžioklės entuziastai. Kiškis, žvairys, ilgaausis, zuikis, trumpauodegis…Kokių tik vardų ir apibūdinimų neturi šis dažniausias medžioklių apkalbų personažas. Su juo siejamos tikros ir išgalvotos istorijos, kuriami anekdotai. Kuo gi ypatingas tas kiškis? Gal, kad humorą suprantantys medžiotojai pieš jį drąseni jaučiasi, kartais savo pasakojimuose net du-tris ilgaausius vienu šūviu paguldo.

Jau nuo senų laikų kiškių medžioklės atidarymui parinkta iškart po Vėlinių minima šv.Huberto, medžiotojų globėjo, diena, tačiau pats jos smagumas – iškritus sniegui ir spaudžiant nedideliam šaltukui.

Kiškių medžioklės tradicijos labai gilios ir senos. Kaip teigia biologijos mokslų kandidatas, medžioklės žinovas Rimatas Baleišis, prieškario ir pokario Lietuvoje stambiųjų žvėrių buvo labai mažai, o kiškių – daug, todėl pagrindinis medžiotojų laimikis ir būdavo ilgaausiai. Dabar gi, pasak mokslininko, kiškių praretėjo, o sumedžiojama jų tiek pat, kiek ir lapių.

Kiškių medžiokė nuo kitų medžiojamų žvėrių ar paukščių medžioklių skiriasi medžioklės būdų įvairove. Naujos medžioklės taisyklės leidžia medžioti su kurtais, plėšriaisiais paukščiais . Galima sėlinti prie miegančių kiškių išsirikiavus grandine darant zigzagus į šonus, retkarčiais stabtelint apsižvalgyti: ilgaausis dažniausiai ir strykteli medžiotojui stabtelėjus. Galima pasirinkti medžioklę su varovais, šunimis. Netgi anksčiau taip griežtai draustas medžioklės būdas – vadinamasis „katilas“ – ir tas legalizuotas. Pastarasis būdas – suvalkietiškas. Kadangi Suvalkijoje daug atvirų plotų, medžiotojai padaro didelį ratą ir visi artėja į centrą. Tuomet duodamas signalas ir kiškiai pliekiami išbėgę iš už rato ribos. Ūkininkai, žemų savininkai savo nuosavuose plotuose kiškio gali patykoti ir bokštelyje, šalia buvusio daržo, šieno stirtos ar žiemkenčių želmenų.

Nuo ko gi priklauso medžiotojo sėkmė: nuo humoro, patirties, ar nuo “lazdos”. O čia jau, kaip ir versle, lazda turi du galus: pasiseks ar nepasiseks. Bet nei vienas medžioklis ar medžioklės verslo žinovas nepaneigs, kad patirtis ir taiklus šūvis šiuose reikaluose – svarbiausia.

Taiklumas gi priklauso nuo medžiojo “atmuštos” rankos ir prišaudyto šautuvo. Netaiklus šūvis, – tai geriausiu atveju – į orą paleisti pinigai, nusivylimo ir nepasitikėjimo savimi jausmas, nereikalingas triukšmas, išbaidantis žvėris ir kolegų medžiotojų skresakiavimas. Blogiausiu atveju – sužeistas žvėris, kuris turi kankintis, gyventi suluošintas, ir, anksčiau ar vėliau tapti kieno tai auka.

Įsigyjant naują ar prieš sezoną pailmant į rankas seną šautuvą būtina jį prišaudyti bei patikrinti jo techninį stovį. Ar visi medžiotojai turi tokią galimybę, ar jie žino, kur Lietuvoje teikiamos šautuvų serviso bei prišaudymo paslaugos. Dauguma medžiotojų mano pažįstą savo šautuvą, jį “pakrapšto” patys, o prišaudo (ne paslaptis) išėję į laukus, gamtoje. Vienu ir kitu atveju tai rizikinga. Galų gale toks elgesys parodo medžiotojo kultūrą.Gamtoje prišaudyti graižtvidį šautuvą yra labai pavojinga. Kulka, nepataikiusi į taikinį, mirtiną jėgą gali išlaikyti skriedama net kelis kilometrus. O neduok, dieve, jeigu nekalta auka…

Lietuvoje esančios uždaro tipo šaudyklos, kuriose galima saugiau prišaudyti šautuvą, koncentruojasi didmiesčiuose. O ką daryti medžiotojui gyvenančiam toliau nuo jų? Šiaurės Lietuvoje ir tai, tik Šiauliuose, yra vienintelė tokio tipo šaudykla, kuri jau pradėjo teikti ir šautuvų serviso paslaugas.

Visi medžiotojų būreliai savo narių patogumai galėtų kolektyviai atvykti į tokias šaudyklas ir prišaudyti šautuvus, o jaunesni ir nepatyrę medžiotojai juos duotų patikrinti meistrams.

Verslininkas, UAB „Vollit“ direktorius, Gintautas Rimša, medžiotoju tapęs, kad „ta pačia kalba“ bendrautų su klientais sako, jog šiandien medžiotojui svarbiausia turėti patikimą įrankį, kuriuo galėtų saugiai medžioti. Anot verslininko, pastaruoju metu atsiranda ir teigiamų poslinkių medžioklėje – medžioklės kultūra: daugelis medžiotojų nerizikuoja, savo šautuvą prišaudo šaudykloje, talkinant prityrusiam specialistui, kuris kartu patikrina bei įvertina ginklo techninį stovį. Pasak verslininko, medžiotojai palaipsniui pradeda įsigyti kelis graižtvinius šautuvus ir naudoja juos atskiroms žvėrių rūšims medžioti: stirnoms vieno kalibro, šernams – kito. Kiškiams, kaip įprasta naudojamas lygiavamzdis šautuvas. Anot pašnekovo, idealiausias ir tinkamiausias ilgaausiams sumedžioti būtų italų firmos BERETTA pusautomatis šautuvas. Naudojant kokybiškus SK-Hubertus šovinius, juo vienu kartu galima paleisti 2-3 šūvius. Direktorius tai akcentavo iš praktinės patirties, nes UAB „Vollit“ yra oficialus ir vienintelis šių šautuvų bei šovinių atstovas Lietuvoje, ir nemaža dalis klientų-medžiotojų renkasi būtent šiuos ginklus bei šovinius.

„Kiškis – gudrus ir vikrus žvėrelis, mokantis gerai mėtyti pėdas. Todėl, nors jis ir nedidelis, sumedžioti ilgaausį, – tai įrodyti savo taiklumą, šautuvo gerą priežiūrą, na ir, žinoma, – vyriškumą, kas neatsiejama medžioklės tradicijų vertinime. O medžiotojų žmonoms belieka savo išmonę parodyti virtuvėje, tuo pamaloninant nugalėtoją-medžioklį. Tokia jau ta kiškių medžioklės filosofija“, – linkėdamas geriau vienu šūviu nušauti vieną tikrą kiškį, nei kelis išgalvotus, mintį pabaigė UAB „Vollit“ direktorius Gintautas Rimša.

(P.S. iš Archyvų – tai seni straipsniai, išsaugoti iš senų www.vollit.lt svetainių)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *